vortinglis

vórtinglis sm. (1) Šv, Pj žr. vortinklis 1: Vórtinglių viena lite (labai daug) DūnŽ. Pilna troba vórtinglių Trš. Lig žemės trobo[je] vórtinglių Šv. Vórtingliai pabalkiais nutįsę Lkv. Kiek čia vórtinglių, koks bagotas numas! (juok.) Krš. Vórtinglis sustabdo kraują DūnŽ. Nūrūkusių vórtinglių antdės an ronos Jdr. | prk.: Vis aple vórtinglius rašo, o nėko nedaro, i plaukas nenukremta Krš.